MB123

Mercedes-Benz 123: užtikrintas pranašumas

1977-ieji: trys nauji variantai

Susidomėjimas 123-iąja serija dar labiau išaugo 1977-aisiais. Tais metais Mercedes-Benz pristatė dar tris kėbulo variantus: coupe, ilgabazį sedaną ir pirmąjį markės istorijoje serijinį universalą. Išplėsdama modelių gamą, Mercedes-Benz markė įtaigiai pademonstravo naujosios serijos universalumą. Lyginant su pirmtaku, coupe dizainas buvo labiau nutolęs nuo sedano, o universalas tapo visiškai nauju serijiniu kėbulo variantu.

1977 metų kovą coupe sukėlė sujudimą Ženevos Tarptautinėje automobilių parodoje. "Strich 8" coupe stilistiškai buvo labai artimas sedanui, tuo tarpu naujieji 230 C, 280 C ir 280 CE modeliai pasižymėjo gerokai individualesniu charakteriu. 65 mm trumpesnė ratų bazė, žemesnio stogo ir nuožulnesnių priekinio bei galinio stiklų kombinacija suteikė automobiliui sportiškesnę išvazdą.

Inžinieriai taip pat pagerino automobilio saugumą: standesnė stogo konstrukcija su sustiprintais statramsčiais ir durimis dar labiau padidino kabinos patikimumą. C123 nuo sedano taip pat labai skyrėsi priekine ir galine deformacinėmis zonomis. Tuo tarpu coupe ir sedano pakabos konstrukcija (išilginės svirtys gale ir dvigubos svirtys priekyje) bei stabdžių sistema išliko vienodos.

Dviejų durų versijos įranga buvo tokia pati kaip ir brangiausių 280 ir 280 E sedanų. Visi trys coupe modeliai gavo plačiajuosčius priekinius žibintus, chromuotas oro angų groteles prieš priekinį stiklą ir chromuotas juosteles po galiniais žibintais. Dėl šios priežasties 1982 metų rugsėjį įvykęs atnaujinimas coupe modelius įtakojo mažiau negu sedanus, pvz. coupe visą laiką buvo komplektuojami su plačiajuosčiais žibintais, kuriuos visi jų neturėję modeliai gavo tik atnaujinimo metu. Atnaujintus coupe lengviausia atpažinti iš oro paėmimo angas prieš priekinį stiklą dengiančių grotelių, kurios nuo 1982 metų tapo juodos.

Dyzeliniai coupe varikliai

Iš pradžių buvo trys benzininiai coupe: keturių cilindrų 230 C (109 AG) ir šešių cilindrų 280 C (156 AG) bei 280 CE (177 AG). Dyzelinis 300 CD (80 AG) pasirodė 1977-ųjų rudenį, tačiau buvo gaminamas išskirtinai Jungtinių Valstijų rinkai. Dyzelinis varikliis elegantiškame coupe kėbule buvo skirtas sumažinti vidutines Šiaurės Amerijos rinkoje parduodamų Mercedes-Benz automobilių sąnaudas (CAFE). CAFE atspindi vidutines visų markės modelių vidutines sąnaudas. 1981 metais, kai CAFE reikalavimai dar labiau sugriežėjo, 300 CD buvo pakeistas į 300 CD Turbodiesel. Šis coupe, kurio maksimali galia siekė 125 AG, nebuvo siūlomas Europoje, o Jungtinėse Valstijose užėmė 280 CE vietą.

1980-aisiais 230 C modelį pakeitė naujas 230 CE. Jo M102 variklis su mechaniniu būdu valdoma degalų įpurškimo sistema išvystė 136 AG. Kaip papildomą įrangą Mercedes-Benz taip pat pasiūlė stabdžių antiblokavimo sistemą, o 1982 metais – ir saugos pagalvę. 1985-ųjų rugpjūtį, išleidus 99'884 vienetus, tame tarpe 15'509 su dyzeliniais varikliais, C123 gamyba buvo nutraukta. Pirmaisiais mėnesiais naujojo coupe pirkėjų entuziazmą įrodė ilgas automobilio pristatymo laikas – užsakę 1977-aisiais, savo automobilio jie laukdavo daugiau kaip du metus.

1977-ieji: ilgabazis sedanas

1977 metų rugpjūtį Mercedes-Benz pristatė ilgabazę vidurinės klasės sedano versiją: V123 ratų bazė (3'430 mm) buvo 63 cm ilgesnė už įprastinio sedano (2'800 mm). Tai suteikė pakankamai erdvės trečiai sėdynių eilei ir pavertė automobilį komfortišku taksi, tarnybiniu transportu arba viešbučio limuzinu, skirtu septyniems keleiviams. 250, 240 D ir 300 D modeliai, siūlomi su ilgabaziu kėbulu, turėjo tuos pačius variklius kaip analogiški W123. Mažu tiražu pagamintas "Heckflosse" aštuonvietis sedanas naudojo labai ekonomišką dyzelinį variklį, o 123-ioji serija su trimis galingomis ilgabazio sedano versijomis pratęsė "Strich 8" tradicijas.

Nežiūrint impozantiškų proporcijų ir galingų variklių, ilgabazis sedanas nebuvo skirtas reprezetaciniams tikslams. Tai įrodo faktas, kad daugiausiai buvo perkami dyzeliniai, o ne 250 modelio automobiliai. Mašinos su tokiu kėbulu dažniausiai tarnavo kaip talpios kelioninės mašinos didesniam keleivių skaičiui. Naudojamas kaip viešbučių ir renginių kompanijų automobilis arba padidintas taksi, V123 žavėjo aukšto lygio važiavimo komfortu ir didele erdve. Daug šio varianto savybių buvo perimta kuriant komfortiškus vienatūrius.

1977-ieji: modelio su universalo kėbulu debiutas Frankfurto automobilių parodoje

Universalas yra keleivinio ir krovininio automobilių derinys. Su tokiu kėbulu ir iki tol buvo gaminami keleto kartų modeliai su Mercedes žvaigžde ant kapoto. Tačiau šie automobiliai išleisti ne Zindelfingene (Sindelfingen), o sukurti nepriklausomų specialistų: nuo 1953-iųjų Lueg kompanija iš Bochumo (Bochum) tam reikalui naudojo 170 V, o septintojo dešimtmečio pabaigoje Binz inžinieriai iš Lorcho gamino universalus panaudodami prabangią 186-ąją seriją. Vėliau šią mintį tęsė Binz ir Miesen kompanijų "Ponton", "Heckflosse" ir "Strich 8". 115-ojoje serijoje pritaikytas sprendimas panaudoti nepakeistą trečiąjį sedano statramstį, sukėlė tam tikrų abejonių dėl stiliaus.

Tačiau šie praktiški kėbulo variantai su dideliu bagažo skyriumi nebuvo visiškai nauji Štutgarto inžinieriams ir dizaineriams. Pirmiausiai, "Universalo" pavadinimu Mercedes-Benz pardavinėjo mažąjį "Heckflosse" su tokiu kėbulu, pagamintą Belgijos kompanijoje IMA. Vėliau, tikintis gaminti serijiniu būdu, buvo sukonstruotas "Strich 8" variantas, kuris pademonstravo kaip toks modelis galėtų atrodyti, tačiau galų gale jis konvejerio nepasiekė. W123 dizaino kūrimo fazės metu vis dar buvo abejonių dėl universalo kaip lygiaverčio modelių šeimos nario. Pagrindinė šios negatyvios nuostatos priežastis buvo reputacija, kuria tais laikais garsėjo automobiliai su universalo tipo kėbulu. Kritikai įspėjo, kad šis kėbulo tipas pernelyg priminė pramonę bei prekybą. Jie manė, kad tai gali būti nesuderinama su vidurinės klasės Mercedes-Benz automobilių ambicijomis.

Iš kitos pusės, rinkos tyrimai, atlikti kuriant 123-iosios serijos koncepciją, parodė, kad neabejotinai egzistuoja paklausa sportiškam, prabangiam penkių durų automobiliui kiek kitame rinkos segmente: universalas taptų puikiu šeimos ir laisvalaikio automobiliu. Direktorių taryba tam pritarė ir 1975 metais projektą sankcionavo. Vistik Vokietijos rinkoje naujasis Mercedes negalėjo vadintis tipišku vokišku "Kombi" vardu, o 1975-aisiais nebuvo pritarta ir senojo "Universalas" naudojimui. Jei automobilis būtų pavadintas "Stationswagen", tai reikštų, kad ant šešiacilindrės versijos bagažinės dangčio vietoje 250 K arba 250 U turėtų puikuotis 250 St. Galų gale buvo nuspręsta naująjį variantą žymėti raide T, kuri reikštų Turizmas (angl. Tourism) ir Transportas (angl. Transport). Po premjeros Frankfurto tarptautinėje automobilių parodoje (IAA) kilus neįprastai didelei paklausai šiai raidei buvo priskirta savybė Tendencija (angl. Trend). Terminas "Stationswagen" išliko tik gamykliniame serijos žymėjime: modeliai su universalo tipo kėbulu buvo pavadinti S123.

Universalas: sportiškas, elegantiškas, erdvus stebuklas

Serijinė universalo gamyba prasidėjo 1978 metų balandį Brėmene. Techniškai automobilis priminė sedaną: transmisija, stabdžiai ir pakaba buvo identiški, vienodi išliko ir išoriniai matmenys (ilgis, plotis bei ratų bazė). Tačiau galinė dalis su ilgu aukštu stogu ir žemu krovinių skyriaus slenksčiu, padarė naująjį modelį tikru talpumo stebuklu. Net įsėdus vairuotojui ir keturiems keleiviams, universalo bagažo skyriaus talpa vis dar siekia 523 litrus, jei kroviniai kraunami tik iki langų linijos. Paguldžius galines sėdynes, bagažo skyriaus tūris yra 879 litrai (skaičiuojant iki langų linijos). Koncepcija papildoma numatė keletą lanksčių interjero variantų: kaip papildomą įrangą buvo galima užsisakyti asimetriškai padalintą galinę sėdynę, kai priklausomai nuo poreikio, galima nulenkti vieną arba du jos trečdalius. Taip pat buvo siūloma papildoma sulankstoma sėdynė, montuojama nugara į judėjimo kryptį ir saugoma po skyriaus grindimis. Ši įranga leido itin lanksčiai išnaudoti bagažo skyriaus erdvę, puikiai pritaikant automobilį šeimos kelionėms, poilsiui, turizmui ir transportavimui.

Automatinė hidropneumatinė kėbulo lygio palaikymo sistema garantavo aukšto lygio komfortą nepriklausomai nuo krovinio kiekio. Jo svoris galėjo viršyti 45% automobilio bendrosios masės, kuri siekė 1'500 kg. Universalas galėjo būti papildomai komplektuojamas 15 colių diametro ratlankiais, tvirtesnėmis spyruoklėmis ir amortizatoriais bei efektyvesniais stabdžiais – tokiu atveju standartinis kraulumas padidėdavo nuo 560 iki 700 kilogramų. Kiti priedai buvo vaikų sėdynė ir chromuoti krovinių laikikliai ant stogo. Šie laikikliai tapo standartine įranga 1978-ųjų vasarą. Visų universalų interjeras, įskaitant krovinių skyrių, buvo išklojamas kilimu. Skirtingai nuo kitų gamintojų, keleivių ir krovinių skyriuose nebuvo naudojamos skirtingos medžiagos.

Iš pradžių naujasis variantas buvo siūlomas kaip 230 T, 250 T ir 280 TE, o taip pat kaip 240 TD ir 300 TD. Visų modelių pirkėjai galėjo užsisakyti lengvojo lydinio ratlankius, tačiau tik 280 TE turėjo stačiakampius priekinius žibintus. Universalą surinkinėjo Brėmeno gamykla, tik Frankfurte debiutavę ir dar 100 pirmųjų egzempliorių išleisti Zindelfingene. Septyniasdešimt darbininkų iš Brėmeno atvyko į Zindelfingeną, kur intensyviai ruošėsi naujojo universalo serijinei gamybai, o tuo tarpu keturiasdešimt pagrindinės W123 gamyklos specialistų atlikinėjo paskutinius konvejerio derinimus Šiaurės Vokietijoje. Toks kruopštus pasirengimas vėliau lėmė, kad S123 buvo vertinamas už precizišką surinkimą.

Turbodyzelinio variklio premjera ir 123-iosios serijos atnaujinimas

W123 gamybos metu modeliai buvo keletą kartų gerinami, o taip pat atsirado naujų versijų. 1980-aisiais naujajam M102 varikliui pakeitus senąjį М115, karbiuratorinis 200 išvystė 109 AG, o senąjį 230 pakeitęs 230 Е su benzino įpurškimo sistema – 136 AG.

1980-ųjų spalį Mercedes-Benz pristatė pirmąjį Vokietijoje automobilį su turbodyzeliniu varikliu. 125 AG išvystantis 300 ТD Turbodiesel turėjo tą patį variklį kaip ir tik Jungtinių Valstijų rinkai skirti 300 D Turbodiesel sedanas bei 300 CD Turbodiesel coupe. 1980-aisiais 37'200 Vokietijos markių kainavęs turbodyzelinis variantas buvo beveik brangiausias 123-iosios serijos modelis. Tik 280 CE coupe buvo brangesnis (bazinės komplektacijos kaina buvo 100 markių didesnė). Automobilis su turbodyzeliniu varikliu pasižymėjo geresne įranga, įskaitant stačiakampius plačiajuosčius priekinius žibintus ir chromuotas oro angų groteles prieš priekinį stiklą.

1982 metų rugsėjį buvo nutrauktas kai kurių anksčiau pigesniems 123-iosios serijos modeliams būdingų detalių, pvz. dvigubų apvalių priekinių žibintų, naudojimas. Po atnaujinimo visi 123-iosios serijos modeliai buvo komplektuojami stačiakampiais plačiajuosčiais priekiniais žibintais, kurie iki tol buvo naudojami tik 280 ir 280 E automobiliuose. Kartu buvo įdiegta keletas kitų pagerinimų, pvz. pakeistos oro nukreipimo juostelės ant priekinių statramsčių, o vairo stiprintuvas tapo standartinės įrangos dalimi.