MB123

Mercedes-Benz 123: užtikrintas pranašumas

 Mercedes-Benz Cars pranešimas
(laisvas vertimas į lietuvių kalbą)

2009 m. sausio 13 d., Štutgartas, Vokietija

* Pirmojo Mercedes-Benz universalo debiutas 1977-aisiais,
* Coupe su dyzeliniu varikliu,
* Alternatyvių energijos rūšių bandymai.

1976 metų sausį Mercedes-Benz pristatė 123-iosios serijos sedaną. Kai šis modelis pasirodė scenoje, niekas neabejojo jį esant geriausiu savo klasėje. Klasikinės kėbulo linijos pabrėžė 114 ir 115 serijų pirmtako tradicijas, tačiau kartu suteikė naująjam modeliui modernios elegancijos, energingą, bet kilnią išvaizdą ir natūralų pranašumo jausmą. Tai nebuvo revoliucinis reveransas publikai, o visiškai brandus aukštesniosios vidurinės klasės automobilis, kuriame naujausios technologijos ir patikrinti inžinieriniai sprendimai derėjo su markės vertybėmis. Kaip ir tikėtasi, šį modelį vienodai šiltai sutiko tiek ekspertai, tiek pirkėjai.

Daugeliu požiūrių W123 žvelgė į ateitį: techniškai su daugybe inovacijų saugos srityje ir estetiškai su naujosios S klasės (W116) bei SL (R/C107) rodsterio išvaizdai būdingais akcentais, pvz. horizontaliais priekiniais žibintais, kurie skyrėsi nuo klasikinių vertikalių pirmtako žibintų. W123 pakerėjo aukščiausius standartus atitinkančia surinkimo kokybe, funkcionalumu, o ypač – plačiu kėbulo tipų bei variklių pasirinkimu. Nuo 1977 metų seriją papildė pirmasis serijinis Mercedes-Benz universalas.

Saugumas ir komfortas

Puikus saugumas, pagerintas komfortas ir lengvesnis aptarnavimas: šiuos tikslus užsibrėžė Mercedes-Benz konstruktoriai, kai 1968 metais buvo kuriama naujosios serijos techninė užduotis. Praėjus beveik aštuoniems metams tapo akivaizdu, kad specialistai iš Štutgarto juos įtikinamai realizavo. Itin aukštas saugos lygis ir brandi konstrukcija užtikrino šiam modeliui žiniasklaidos bei pirkėjų dėmesį nuo pat premjeros.

Techninės užduoties sąvadas tapo pagrindu būsimojo vidurinės klasės modelio kūrimui. Vėlesniais metais nuosekliai pademonstruoti eskizai parodė, koks didelis buvo naujojo Mercedes-Benz dizaino variantų pasirinkimas: pradedant bandymais atsargiai atnaujinti esamą modelį ir baigiant futuristinėmis vizijomis su aštriomis linijomis, nuolydžiu stogu, statmenu galiniu langu ir masyviomis guminėmis kėbulo apdailomis. Vistik drąsiausi dizaino variantai liko atsargoje. 1973 metais jau buvo žinoma daugumos W123 detalių išvaizda, 1974-aisiais pasirodė pirmieji prototipai, o tų pačių metų vasarą prasidėjo saugumo bandymai.

Kurdami naująjį modelį, konstruktoriai ypatingai akcentavo aukštą vairuotojo ir keleivių saugumo lygį. Tai tapo itin aktualu dėl aštuntąjame dešimtmetyje įsigaliojusių naujų reikalavimų. 1976 metų sausio 1-ąją Vokietijoje tapo privaloma segtis saugos diržus vairuotojui ir priekyje sėdinčiam keleiviui. Laikydamiesi šios tendencijos, automobilių kūrėjai sutelkė dėmesį į naujų saugos sistemų ir salono sprendimus, siekdami sumažinanti galimus sužalojimus. Inžinieriai taip pat svarstė integruotų saugos pagalvių sumontavimo galimybę, kurios 1982 metais buvo pasiūlytos 123-osios serijos pirkėjams kaip papildoma įranga.

1975-ieji: puiki premjera

Prieš pradedant serijinę gamybą buvo puikus pasirengimas. Pirmiausiai Mercedes-Benz paleido taip vadinamąją "pilotinę" gamybos liniją. Prie šio konvejerio, aprūpinto tokia pat įranga kaip būsimoji gamykla, darbininkai mokėsi surinkinėti W123. Iš viso 1975 metų vasarą pagaminta 16 automobilių.

Skrupulingas pasiruošimas atsipirko, nes naujasis modelis susilaukė griausmingos publikos reakcijos. Visas pirmųjų metų tiražas buvo parduotas iškart po W123 pristatymo, о 1976-aisiais už jau panaudotą automobilį dažniausiai buvo prašoma tokios pačios kainos, kaip už naują. Kadangi laukti tekdavo ilgai, o taip pat dėl kitų priežasčių, lygiagrečiai su naujuoju modeliu Mercedes-Benz ištisus metus gamino jo pirmtaką "Strich 8". Ypatingai tokį sprendimą įtakojo taksi vairuotojai, kurie yra svarbūs vidurinio segmento klientai.

Inovacijos ir patikrintos technologijos

Techniniu požiūriu 123-ioji serija buvo iš esmės nauja konstrukcija, bet sukurta kartu su savo pirmtaku (114/115 serijos) ir 1972-ųjų S klase (W116). Iš "Strich 8" naujasis modelis perėmė variklius, išskyrus naują 2,5 ltr. darbo tūrio šešių cilindrų agregatą Mercedes-Benz 250 variantui (M123). Iš S klasės panaudota priekinė pakaba su dvigubomis svirtimis, kurioje vairo traukės išlikdavo lygiagrečios padangų ir kelio kontakto plokštumai. Šie nustatymai garantavo, kad stabdant ratai nebus išvirtę į vidų arba į išorę. Tokia pakabos konstrukcija leido atsisakyti rėmo, naudoto nuo "Ponton" laikų, kuris apjungė variklį, greičių dėžę ir priekinę pakabą į vieną mazgą. Galinės W123 pakabos konstrukcija su išilginėmis svyruojančiomis svirtimis puikiai pasirodė 114/115 serijoje.

Užtikrinant vairuotojo ir keleivių saugumą panaudota dar labiau sustiprintos kabinos ir didelių deformacinių zonų kombinacija: priekinė ir galinė automobilio dalys sukurtos taip, kad susidūrimo metu kontoliuojamos deformacijos sunaudotų juntamai daugiau energijos negu senesnės konstrukcijos. Vidurinė kėbulo dalis, taip vadinamoji saugos kapsulė, užpatentuota 1951 metais, tapo dar standesnė dėl sustiprintos stogo sekcijos ir šešių statramsčių. Stipresni durų skersiniai taip pat garantavo geresnę apsaugą susidūrimo atveju.

123-iosios serijos vairo kolonėlė optimizuota atsižvelgiant į vairuotojo saugumo reikalavimus: sugniuždomas velenas jungė vairo ratą su vairo pavara. Susidūrimo atveju šis velenas galėjo sulinkti įvairomis kryptimis ir taip leisdavo išvengti vairo kolonėlės patekimo į saloną. Šį sprendimą bei tvirtą kabiną su deformacinėmis zonomis jos išorėje išrado pasyviosios automobilių saugos pionierius, Mercedes-Benz inžinierius Bela Barenis (Béla Barényi). Saugi vairo kolonėlė, užpatentuota 1963 metais, 123-iojoje serijoje debiutavo kaip išbaigta sistema.

1976-ieji: naujos išvaizdos vidurinė klasė

Kai 1976 metais Mercedes-Benz išleido į rinką naują vidurinės klasės sedaną, visa Štutgarto gamintojo modelių karta tapo atpažįstama iš pirmo žvilgsnio. Kaip ir 116-osios serijos S klasė bei 107-osios serijos SL klasė, vietoje ankstesniųjų vertikalių priekinių žibintų 123-ioji serija turėjo horizontalius. Didžioji modelių dalis apšviesdavo kelią dviem poromis apvalių žibintų už stačiakampių stiklų. Taigi 1976-aisiais pademonstruota pirmoji užuomina į "keturakių" 1995-ųjų ir 2002-ųjų metų E klasės modelių (210-oji ir 211-oji serijos) dizainą. Tik brangiausios versijos 280 ir 280 E debiutavo su stačiakampiais halogeniniais plačiajuočiais žibintais. 1982 metais atnaujinus dizainą, šie žibintai pradėti naudoti visose versijose ir su visais kėbulo variantais.

Sedano, nuo kurio kilo kiti kėbulo variantai, linijos 1976-aisiais sužavėjo naujausiais elementais bei nusistovėjusia koncepcija: dizaino eskizai, sukurti konstravimo metu, pateikė atrankai daugybę variantų, tačiau nei dideli galiniai spoileriai, nei "fastback" tipo kėbulas nenužengė toliau braižymo lentos. Išlaikant Mercedes-Benz tradicijas, premjeros metu W123 buvo pristatytas ne tik kaip sedanas, tačiau ir kaip važiuoklė. Panaudodami šią važiuoklę Binz iš Lorcho (Lorch) ir Miesen iš Bonos (Bonn) gamino medicininės pagalbos automobilius, o Pollmann iš Brėmeno (Bremen), Rappold iš Viulfrato (Wülfrath), Stolle iš Hanoverio (Hanover) ir Welsch iš Majeno (Mayen) – katafalkus. Važiuoklei su 2'800 mm ratų baze suteiktas F123 kodas ir ji naudota 240 D bei 230 modelių gamyboje. Važiuoklė su 3'430 mm ratų baze (VF123) tapo pagrindu 240 D, 300 D ir 250 modeliams.

Keturi ar šeši cilindrai?

W123 kūrėjai taip pat pasitikėjo patikrintomis variklių technologijomis. Iki premjeros buvo sukurtas tik vienas naujas 2,5 ltr. darbo tūrio šešių cilindrų M123 (129 AG), skirtas 250 modeliui. Kiti aštuoni varikliai, naudoti pirmaisiais metais, varė ir "Strich 8": keturių cilindrų М115 montuoti į 200 (94 AG) ir 230 (109 AG), o galingiausi 280 (156 AG) ir 280 E (177 AG) modeliai komplektuoti šešių cilindrų M110 (atitinkamai su karbiuratoriumi ir įpurškimo sistema). Dyzeliniai 200 D (55 AG), 220 D (60 AG) ir 240 D (65 AG) turėjo keturių cilindrų ОМ615 variklius, tuo tarpu 300 D (80 AG) buvo varomas penkiacilindriu OM617.

1978 metų pradžioje Mercedes-Benz iš pagrindų peržiūrėjo variklių gamą. Pristačius naujus variklius, naudotus iki pat 123-iosios serijos gamybos pabaigos, padidėjo atskirų modelių galia. Mercedes-Benz 200 naują M102 variklį (109 AG) gavo 1980-aisiais. Šis variklis, tik su įpurškimu, taip pat pritaikytas 230 Е modeliui (136 AG). Naujas puikus penkių cilindrų dyzelinis OM617 su turbina (125 AG) panaudotas 1981 metais debiutavusiame 300 D Turbodiesel. Nors Jungtinėse Valstijose su šiuo turbininiu dyzeliniu agregatu buvo galima nusipirkti bet kokį kėbulą turinčią mašiną, Vokietijoje pardavinėjo tik 300 TD Turbodiesel universalą.


1977-ieji: trys nauji variantai

Susidomėjimas 123-iąja serija dar labiau išaugo 1977-aisiais. Tais metais Mercedes-Benz pristatė dar tris kėbulo variantus: coupe, ilgabazį sedaną ir pirmąjį markės istorijoje serijinį universalą. Išplėsdama modelių gamą, Mercedes-Benz markė įtaigiai pademonstravo naujosios serijos universalumą. Lyginant su pirmtaku, coupe dizainas buvo labiau nutolęs nuo sedano, o universalas tapo visiškai nauju serijiniu kėbulo variantu.

1977 metų kovą coupe sukėlė sujudimą Ženevos Tarptautinėje automobilių parodoje. "Strich 8" coupe stilistiškai buvo labai artimas sedanui, tuo tarpu naujieji 230 C, 280 C ir 280 CE modeliai pasižymėjo gerokai individualesniu charakteriu. 65 mm trumpesnė ratų bazė, žemesnio stogo ir nuožulnesnių priekinio bei galinio stiklų kombinacija suteikė automobiliui sportiškesnę išvazdą.

Inžinieriai taip pat pagerino automobilio saugumą: standesnė stogo konstrukcija su sustiprintais statramsčiais ir durimis dar labiau padidino kabinos patikimumą. C123 nuo sedano taip pat labai skyrėsi priekine ir galine deformacinėmis zonomis. Tuo tarpu coupe ir sedano pakabos konstrukcija (išilginės svirtys gale ir dvigubos svirtys priekyje) bei stabdžių sistema išliko vienodos.

Dviejų durų versijos įranga buvo tokia pati kaip ir brangiausių 280 ir 280 E sedanų. Visi trys coupe modeliai gavo plačiajuosčius priekinius žibintus, chromuotas oro angų groteles prieš priekinį stiklą ir chromuotas juosteles po galiniais žibintais. Dėl šios priežasties 1982 metų rugsėjį įvykęs atnaujinimas coupe modelius įtakojo mažiau negu sedanus, pvz. coupe visą laiką buvo komplektuojami su plačiajuosčiais žibintais, kuriuos visi jų neturėję modeliai gavo tik atnaujinimo metu. Atnaujintus coupe lengviausia atpažinti iš oro paėmimo angas prieš priekinį stiklą dengiančių grotelių, kurios nuo 1982 metų tapo juodos.

Dyzeliniai coupe varikliai

Iš pradžių buvo trys benzininiai coupe: keturių cilindrų 230 C (109 AG) ir šešių cilindrų 280 C (156 AG) bei 280 CE (177 AG). Dyzelinis 300 CD (80 AG) pasirodė 1977-ųjų rudenį, tačiau buvo gaminamas išskirtinai Jungtinių Valstijų rinkai. Dyzelinis varikliis elegantiškame coupe kėbule buvo skirtas sumažinti vidutines Šiaurės Amerijos rinkoje parduodamų Mercedes-Benz automobilių sąnaudas (CAFE). CAFE atspindi vidutines visų markės modelių vidutines sąnaudas. 1981 metais, kai CAFE reikalavimai dar labiau sugriežėjo, 300 CD buvo pakeistas į 300 CD Turbodiesel. Šis coupe, kurio maksimali galia siekė 125 AG, nebuvo siūlomas Europoje, o Jungtinėse Valstijose užėmė 280 CE vietą.

1980-aisiais 230 C modelį pakeitė naujas 230 CE. Jo M102 variklis su mechaniniu būdu valdoma degalų įpurškimo sistema išvystė 136 AG. Kaip papildomą įrangą Mercedes-Benz taip pat pasiūlė stabdžių antiblokavimo sistemą, o 1982 metais – ir saugos pagalvę. 1985-ųjų rugpjūtį, išleidus 99'884 vienetus, tame tarpe 15'509 su dyzeliniais varikliais, C123 gamyba buvo nutraukta. Pirmaisiais mėnesiais naujojo coupe pirkėjų entuziazmą įrodė ilgas automobilio pristatymo laikas – užsakę 1977-aisiais, savo automobilio jie laukdavo daugiau kaip du metus.

1977-ieji: ilgabazis sedanas

1977 metų rugpjūtį Mercedes-Benz pristatė ilgabazę vidurinės klasės sedano versiją: V123 ratų bazė (3'430 mm) buvo 63 cm ilgesnė už įprastinio sedano (2'800 mm). Tai suteikė pakankamai erdvės trečiai sėdynių eilei ir pavertė automobilį komfortišku taksi, tarnybiniu transportu arba viešbučio limuzinu, skirtu septyniems keleiviams. 250, 240 D ir 300 D modeliai, siūlomi su ilgabaziu kėbulu, turėjo tuos pačius variklius kaip analogiški W123. Mažu tiražu pagamintas "Heckflosse" aštuonvietis sedanas naudojo labai ekonomišką dyzelinį variklį, o 123-ioji serija su trimis galingomis ilgabazio sedano versijomis pratęsė "Strich 8" tradicijas.

Nežiūrint impozantiškų proporcijų ir galingų variklių, ilgabazis sedanas nebuvo skirtas reprezetaciniams tikslams. Tai įrodo faktas, kad daugiausiai buvo perkami dyzeliniai, o ne 250 modelio automobiliai. Mašinos su tokiu kėbulu dažniausiai tarnavo kaip talpios kelioninės mašinos didesniam keleivių skaičiui. Naudojamas kaip viešbučių ir renginių kompanijų automobilis arba padidintas taksi, V123 žavėjo aukšto lygio važiavimo komfortu ir didele erdve. Daug šio varianto savybių buvo perimta kuriant komfortiškus vienatūrius.

1977-ieji: modelio su universalo kėbulu debiutas Frankfurto automobilių parodoje

Universalas yra keleivinio ir krovininio automobilių derinys. Su tokiu kėbulu ir iki tol buvo gaminami keleto kartų modeliai su Mercedes žvaigžde ant kapoto. Tačiau šie automobiliai išleisti ne Zindelfingene (Sindelfingen), o sukurti nepriklausomų specialistų: nuo 1953-iųjų Lueg kompanija iš Bochumo (Bochum) tam reikalui naudojo 170 V, o septintojo dešimtmečio pabaigoje Binz inžinieriai iš Lorcho gamino universalus panaudodami prabangią 186-ąją seriją. Vėliau šią mintį tęsė Binz ir Miesen kompanijų "Ponton", "Heckflosse" ir "Strich 8". 115-ojoje serijoje pritaikytas sprendimas panaudoti nepakeistą trečiąjį sedano statramstį, sukėlė tam tikrų abejonių dėl stiliaus.

Tačiau šie praktiški kėbulo variantai su dideliu bagažo skyriumi nebuvo visiškai nauji Štutgarto inžinieriams ir dizaineriams. Pirmiausiai, "Universalo" pavadinimu Mercedes-Benz pardavinėjo mažąjį "Heckflosse" su tokiu kėbulu, pagamintą Belgijos kompanijoje IMA. Vėliau, tikintis gaminti serijiniu būdu, buvo sukonstruotas "Strich 8" variantas, kuris pademonstravo kaip toks modelis galėtų atrodyti, tačiau galų gale jis konvejerio nepasiekė. W123 dizaino kūrimo fazės metu vis dar buvo abejonių dėl universalo kaip lygiaverčio modelių šeimos nario. Pagrindinė šios negatyvios nuostatos priežastis buvo reputacija, kuria tais laikais garsėjo automobiliai su universalo tipo kėbulu. Kritikai įspėjo, kad šis kėbulo tipas pernelyg priminė pramonę bei prekybą. Jie manė, kad tai gali būti nesuderinama su vidurinės klasės Mercedes-Benz automobilių ambicijomis.

Iš kitos pusės, rinkos tyrimai, atlikti kuriant 123-iosios serijos koncepciją, parodė, kad neabejotinai egzistuoja paklausa sportiškam, prabangiam penkių durų automobiliui kiek kitame rinkos segmente: universalas taptų puikiu šeimos ir laisvalaikio automobiliu. Direktorių taryba tam pritarė ir 1975 metais projektą sankcionavo. Vistik Vokietijos rinkoje naujasis Mercedes negalėjo vadintis tipišku vokišku "Kombi" vardu, o 1975-aisiais nebuvo pritarta ir senojo "Universalas" naudojimui. Jei automobilis būtų pavadintas "Stationswagen", tai reikštų, kad ant šešiacilindrės versijos bagažinės dangčio vietoje 250 K arba 250 U turėtų puikuotis 250 St. Galų gale buvo nuspręsta naująjį variantą žymėti raide T, kuri reikštų Turizmas (angl. Tourism) ir Transportas (angl. Transport). Po premjeros Frankfurto tarptautinėje automobilių parodoje (IAA) kilus neįprastai didelei paklausai šiai raidei buvo priskirta savybė Tendencija (angl. Trend). Terminas "Stationswagen" išliko tik gamykliniame serijos žymėjime: modeliai su universalo tipo kėbulu buvo pavadinti S123.

Universalas: sportiškas, elegantiškas, erdvus stebuklas

Serijinė universalo gamyba prasidėjo 1978 metų balandį Brėmene. Techniškai automobilis priminė sedaną: transmisija, stabdžiai ir pakaba buvo identiški, vienodi išliko ir išoriniai matmenys (ilgis, plotis bei ratų bazė). Tačiau galinė dalis su ilgu aukštu stogu ir žemu krovinių skyriaus slenksčiu, padarė naująjį modelį tikru talpumo stebuklu. Net įsėdus vairuotojui ir keturiems keleiviams, universalo bagažo skyriaus talpa vis dar siekia 523 litrus, jei kroviniai kraunami tik iki langų linijos. Paguldžius galines sėdynes, bagažo skyriaus tūris yra 879 litrai (skaičiuojant iki langų linijos). Koncepcija papildoma numatė keletą lanksčių interjero variantų: kaip papildomą įrangą buvo galima užsisakyti asimetriškai padalintą galinę sėdynę, kai priklausomai nuo poreikio, galima nulenkti vieną arba du jos trečdalius. Taip pat buvo siūloma papildoma sulankstoma sėdynė, montuojama nugara į judėjimo kryptį ir saugoma po skyriaus grindimis. Ši įranga leido itin lanksčiai išnaudoti bagažo skyriaus erdvę, puikiai pritaikant automobilį šeimos kelionėms, poilsiui, turizmui ir transportavimui.

Automatinė hidropneumatinė kėbulo lygio palaikymo sistema garantavo aukšto lygio komfortą nepriklausomai nuo krovinio kiekio. Jo svoris galėjo viršyti 45% automobilio bendrosios masės, kuri siekė 1'500 kg. Universalas galėjo būti papildomai komplektuojamas 15 colių diametro ratlankiais, tvirtesnėmis spyruoklėmis ir amortizatoriais bei efektyvesniais stabdžiais – tokiu atveju standartinis kraulumas padidėdavo nuo 560 iki 700 kilogramų. Kiti priedai buvo vaikų sėdynė ir chromuoti krovinių laikikliai ant stogo. Šie laikikliai tapo standartine įranga 1978-ųjų vasarą. Visų universalų interjeras, įskaitant krovinių skyrių, buvo išklojamas kilimu. Skirtingai nuo kitų gamintojų, keleivių ir krovinių skyriuose nebuvo naudojamos skirtingos medžiagos.

Iš pradžių naujasis variantas buvo siūlomas kaip 230 T, 250 T ir 280 TE, o taip pat kaip 240 TD ir 300 TD. Visų modelių pirkėjai galėjo užsisakyti lengvojo lydinio ratlankius, tačiau tik 280 TE turėjo stačiakampius priekinius žibintus. Universalą surinkinėjo Brėmeno gamykla, tik Frankfurte debiutavę ir dar 100 pirmųjų egzempliorių išleisti Zindelfingene. Septyniasdešimt darbininkų iš Brėmeno atvyko į Zindelfingeną, kur intensyviai ruošėsi naujojo universalo serijinei gamybai, o tuo tarpu keturiasdešimt pagrindinės W123 gamyklos specialistų atlikinėjo paskutinius konvejerio derinimus Šiaurės Vokietijoje. Toks kruopštus pasirengimas vėliau lėmė, kad S123 buvo vertinamas už precizišką surinkimą.

Turbodyzelinio variklio premjera ir 123-iosios serijos atnaujinimas

W123 gamybos metu modeliai buvo keletą kartų gerinami, o taip pat atsirado naujų versijų. 1980-aisiais naujajam M102 varikliui pakeitus senąjį М115, karbiuratorinis 200 išvystė 109 AG, o senąjį 230 pakeitęs 230 Е su benzino įpurškimo sistema – 136 AG.

1980-ųjų spalį Mercedes-Benz pristatė pirmąjį Vokietijoje automobilį su turbodyzeliniu varikliu. 125 AG išvystantis 300 ТD Turbodiesel turėjo tą patį variklį kaip ir tik Jungtinių Valstijų rinkai skirti 300 D Turbodiesel sedanas bei 300 CD Turbodiesel coupe. 1980-aisiais 37'200 Vokietijos markių kainavęs turbodyzelinis variantas buvo beveik brangiausias 123-iosios serijos modelis. Tik 280 CE coupe buvo brangesnis (bazinės komplektacijos kaina buvo 100 markių didesnė). Automobilis su turbodyzeliniu varikliu pasižymėjo geresne įranga, įskaitant stačiakampius plačiajuosčius priekinius žibintus ir chromuotas oro angų groteles prieš priekinį stiklą.

1982 metų rugsėjį buvo nutrauktas kai kurių anksčiau pigesniems 123-iosios serijos modeliams būdingų detalių, pvz. dvigubų apvalių priekinių žibintų, naudojimas. Po atnaujinimo visi 123-iosios serijos modeliai buvo komplektuojami stačiakampiais plačiajuosčiais priekiniais žibintais, kurie iki tol buvo naudojami tik 280 ir 280 E automobiliuose. Kartu buvo įdiegta keletas kitų pagerinimų, pvz. pakeistos oro nukreipimo juostelės ant priekinių statramsčių, o vairo stiprintuvas tapo standartinės įrangos dalimi.


Universalumas: specialios 123-iosios serijos versijos

W123 dažnai tarnavo kaip bazė įvairiems kėbulams ir perdirbimams. Policijos, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybų reikmėms būdavo modifikuojami sedanai ir universalai. Binz ir Miesen ant šios bazės taip pat gamindavo medicininės pagalbos automobilius, kitos firmos konstravo katafalkus, pikapus, kabrioletus ir t.t. Taksi reikmėms Mercedes-Benz siūlė specialiai parengtus serijinius sedaną, universalą ir ilgabazį sedaną.

Tokios kompanijos kaip AMG, Brabus arba Lorinser siūlė daugybę patobulintų 123-iosios serijos versijų – pradedant optiniais kėbulo pakeitimais naudojant spalvas, šoninius aerodinaminius elementus bei įvarius lengvojo lydinio ratlankius, ir baigiant sužemintomis pakabomis, standesniais amortizatoriais bei pakeistais ratų kampais. Taip pat buvo siūlomi sportiški pagerinimai, įskaitant optimizuotą serijinių variklių valdymą arba galingesnių agregatų sumontavimą.

123-ioji serija ir alternatyvios energijos rūšys

Alternatyvių energijos rūšių Mercedes-Benz pradėjo ieškoti jau labai senai. Šiam reikalui inžinieriai keletą kartų panaudojo 123-iosios serijos automobilius. 1983-iaisiais buvo pristatytas vandeniliu varomas 280 TE. Kitas universalas tapo baze bandomąjam elektromobiliui. Nuo 1982 metų buvo eksploatuojamas 200 modelis, varomas dviem degalų rūšimis: variklis naudojo suskystintas dujas arba benziną, o degalų rūšį vairuotojas pasirinkdavo specialaus jungiklio pagalba.

Nuo masinio iki klasikinio modelio

Sedano gamyba baigėsi 1985-ųjų lapkritį. Kaip ir pereinant nuo "Strich 8" prie W123, naujoji 124-oji serija beveik metus buvo gaminama lygiagrečiai su senuoju modeliu. Ypač sėkmingas universalas riedėjo nuo Mercedes-Benz konvejerio iki 1986-ųjų sausio. 123-iosios serijos gamyba truko nuo 1975 iki 1986 metų, per kuriuos pagaminta daugiau kaip 2,7 mln. automobilių. Liūto dalis teko 2'389'140 vienetų tiražu išleistam sedanui (2'375'440 standartinių ir 13'700 ilgabazių sedanų), tačiau naujasis universalas taip pat susilaukė įspūdingo populiarumo (199'517 mašinų). Likusieji 99'884 automobiliai buvo su coupe, o 8'373 su specialios paskirties kėbulais. Apie 1'080'000 vienetų parduota už Vokietijos ribų.

Per dešimt metų puikiai pasirodė dyzeliniai varikliai: populiariausiu modeliu tarp pirkėjų tapo 240 D (448'986 sedanai, 38'903 universalai, 3'841 ilgabazis sedanas ir 1'953 važiuoklės, iš viso 493'683 vienetai). Sėkmingiausias benzininis variantas buvo 230 E (245'588 sedanai, 42'284 universalai, 29'858 coupe ir 294 važiuoklės, iš viso 318'024 vienetai). Geriausiai parduodamu sedanu pasirodė esąs 240 D (448'986 vienetai), universalų pirkėjai dažniausiai rinkosi 230 TE (42'284 vienetai), o 280 CE pelnė laurus coupe tarpe (32'138 vienetai). Populiariausiu ilgabaziu sedanu ir ilgabaze važiuokle buvo lemta tapti 250 modeliui (atitinkamai 5'180 ir 2'888 vienetai), o 240 D – standartinės bazės važiuokle (794 vienetai).

Prabėgus daugeliui metų nuo gamybos pabaigos, 123-iosios serijos automobiliai vis dar rieda keliais. Tačiau šiandien ši Mercedes-Benz vidurinio segmento karta tapo retenybe ir sparčiai darosi klasikiniu modeliu. Pavyzdžiui coupe yra vienas geidžiamiausių automobilių "youngtimer" segmente.


Pranešimas spaudai © 2009, Daimler AG

Tinklapis kuriamas

Sveikinu Jus suradus mb123.lt!

Anksčiau ar vėliau čia atsiras tinklapis, kuriame bus publikuojama informacija apie pasaulinės šlovės sulaukusį Mercedes-Benz modelį - 123-iąją seriją. Nors nuo konvejerio riedėjęs automobilis buvo tik šešėlis to, ką prieš aštuntojo dešimtmečio naftos krizes planavo Štutgarte, jis tapo markės etalonu ir nusipelnė didelių simpatijų vairuotojų tarpe.

Užsukite vėliau.